Problemos

1. Ariamos žemės plėtra ir natūralių pievų ir ganyklų nykimas

2. Duomenų apie dirvožemio būklę trūkumas

Dirvožemio monitoringas yra svarbus stebint dirvožemio būklę ilgalaikėje perspektyvoje bei vertinant žemės ūkio politikos skatinamų priemonių poveikį šiam ištekliui. Monitoringo duomenys taip pat turėtų būti pagrindas politiniams sprendimams, susijusiems su dirvožemio būklės gerinimu.

Lietuvoje dirvožemio būklė vertinama remiantis organinės anglies kiekio pokyčiais viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Dirvožemio organinės anglies kiekis ariamojoje žemėje mažėja – vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis 2015 m., palyginti su 2012 m., Lietuvoje sumažėjo 0,9 g/kg (3,6 proc.).

Šiuo metu naudojami duomenys nėra pakankami, kadangi duomenys apie dirvožemio būklę nėra renkami ūkio lygmenyje. Tai reiškia, kad šie duomenys yra naudingi vertinant situaciją valstybės mastu, tačiau neskatina ir neįpareigoja ūkininkų taikyti dirvožemį tausojančius ūkininkavimo būdus.

Kiti Lietuvoje naudojami dirvožemio būklę parodantys rodikliai, pavyzdžiui, dirvožemio našumo rodiklis parodo tik ūkinį (agronominį) dirvožemio naudingumą ir neparodo dirvožemio, kaip gamtinio ištekliaus, kokybinės (ekologinės) būklės. Šie rodikliai gali padėti ūkininkui priimti sprendimus savo ūkyje, tačiau neparodo ilgalaikės dirvožemio sveikatos tendencijų.

3. Dirvožemio erozija

Apie 19 proc. Lietuvos žemės ūkiui naudojamų dirvožemių yra paveikti erozijos. Iš jų 61 proc. yra eroduoti vidutiniškai ir 2 proc. – stipriai. Eroziją gali lemti gamtiniai veiksniai, pavyzdžiui, reljefas ir meteorologinės sąlygos, tačiau erozija taip pat intensyvėja ir dėl žmogaus ūkinės veiklos, pavyzdžiui, netinkamai pasirinkto ūkininkavimo būdo, žemės dirbimo priemonių, sėjomainos.

Didžioji dalis erozijos buvo sukelta kolektyvizacijos laikotarpiu, tačiau ji ir toliau stiprėja. Nuo 2014 m. iki 2018 m. Lietuvoje erozija žemės ūkio teritorijose galėjo maždaug 8 proc. Labiausiai dirvožemių erozija yra išplitusi rytų Lietuvoje, nenašių žemių plotuose.

AAPC teigimu, tarp 2014 m. ir 2018 m. erozijos padidėjimą nulėmė žemėnaudos pokyčiai erozijai jautriose teritorijose. Šiose teritorijose stiprėjančią eroziją lėmė ariamos žemės plėtra, erozijos požiūriu mažiau palankių kultūrų populiarėjimas, mažėjantys natūralių pievų ir ganyklų plotai ir didėjantys juodojo pūdymo plotai.

Ūkininkams dažnai trūksta žinių apie efektyvias priešerozines priemones ir tinkamą jų naudojimą. Neretai ūkininkaujama neatsižvelgiant į natūralias gamtines sąlygas, siekiant užauginti maksimalų įmanomą derlių. Toks ūkininkavimas yra pelningas trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau gali stipriai nualinti dirvožemį ir reikšmingai sumažinti jo našumą ilgalaikėje perspektyvoje.

4. Dirvožemio būklei įtaką darančios ūkininkavimo praktikos

AAPC apžvelgė 2014–2020 m. Lietuvos kaimo plėtros programos priemones ir jų poveikį dirvožemio būklei. Tyrime išskiriamos priemonės, prisidedančios prie dirvožemio apsaugos nuo vandens erozijos ariamoje žemėje: „Medingųjų augalų arba daugiamečių žolių juostos ar laukai ariamoje žemėje“, „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje žemėje“, „Rizikos vandens telkinių būklės gerinimas“, „Tarpinių augalų auginimas ariamoje žemėje“. Priemonės, skirtos pievų ir šlapžemių tvarkymui, pavyzdžiui, „Ekstensyvus pievų tvarkymas ganant gyvulius“, skatina pievų iš šlapžemių išlaikymą ir užtikrina didžiausią galimą dirvožemio apsaugą nuo degradacijos.

Ekologinis ūkininkavimas taip pat galimai turi teigiamą poveikį organinės anglies kiekiui dirvožemyje. Ūkininkų asociacijų atstovai ir mokslininkai išskyrė tarpinius pasėlius ir sėjomainą kaip svarbiausias dirvožemio būklę gerinančias priemones ariamoje žemėje.

Erozijai jautriose teritorijose kai kurios kultūros, pavyzdžiui, vasariniai javai, grikiai – yra mažiau palankios dirvožemiui. Kitos praktikos, turinčios įtakos dirvožemio būklei, yra tręšimas ir arimas. Beariminės technologijos teigiamai veikia dirvožemio organinės anglies kiekį (ir daugelio kitų dirvožemio kokybės rodiklių). Tręšimas organinės kilmės trąšomis gali gerinti dirvožemio būklę, didinti dirvožemio organinės anglies kiekį.

5. Mineralinių trąšų poveikis vandenims ir dirvožemiui

Ariamos žemės plotų plėtra siejama su nuosekliai didėjančiu trąšų naudojimu. Didėjantis mineralinių trąšų naudojimas taip pat gali būti ir degraduojančio dirvožemio pasekmė – ūkininkai, siekdami kompensuoti dėl degraduojančio dirvožemio prarandamą derlių, dažnai renkasi intensyvesnį tręšimą. Nors mineralinių trąšų sunaudojimo ūkiuose duomenys Lietuvoje nėra renkami, mineralinių trąšų pardavimų duomenys ir didėjanti tarša azotinėmis medžiagomis rodo didėjantį šių trąšų naudojimą. Dėl didelio pasklidosios žemės ūkio taršos poveikio geros ekologinės būklės reikalavimų neatitinka per trečdalį šalies vandens telkinių, didžioji dalis tų telkinių yra išsidėstę ariamos žemės apsuptyje.

Mineralinių trąšų naudojimas taip pat yra vienas iš veiksnių, lemiančių dirvožemio taršą ir pereikvojimą. AAPC tyrimas parodė, kad 2014–2018 m. laikotarpiu Lietuvos žemės ūkio paskirties žemėje buvo stebimas azoto (vidutiniškai 27,2 kg/ha) perviršis, kurį lėmė didėjantis mineralinių trąšų naudojimas. Toks perviršis taip pat labiausiai pastebimas tose apskrityse, kuriose dominuoja pasėliai, t. y. Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Marijampolės apskrityse.

Šiuo metu nėra patikimos mineralinių trąšų naudojimo statistikos Lietuvos mastu. Mineralinių trąšų apskaitymas pradėtas tik 2019 m., tačiau jis yra visiškai neefektyvus. Ūkininkai yra įpareigoti pildyti trąšas apskaitančius žurnalus. Tačiau šiuose žurnaluose nėra vieningos pildymo sistemos, t. y. vieni ūkininkai pildo žurnalus pagal gamintoją, kiti – pagal veikliąją medžiagą. Taip pat šie trąšų žurnalai nėra skaitmenizuoti, dėl to duomenų faktiškai neįmanoma analizuoti bei tinkamai kontroliuoti jų kokybės.

Aplinkos ministerija rengia vieningą tręšimo planų sudarymo metodiką ir kuria trąšų naudojimo apskaitos posistemę. Numatoma, kad vieninga trąšų planų metodika turėtų sureguliuoti tręšimą ir užkirsti kelią dirvožemių pertręšimui ir maistinių medžiagų išplovimui į vandens telkinius. Posistemėje turėtų būti sistemingai surenkami visi duomenys apie sunaudojamas trąšas ūkio lygmenyje.

6. Neefektyvus teisinis reguliavimas

Nors LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme reikalaujama, kad ariamoje žemėje dirvožemio būklė neprastėtų, dirvožemio būklė nėra stebima – nevykdomas dirvožemio monitoringas, ūkiai nėra kontroliuojami – todėl teisės aktais numatyta dirvožemio apsauga nėra įgalinta.

Kalbant apie tręšiamųjų produktų reguliavimą teisės aktais, organinių trąšų, pavyzdžiui, mėšlo, srutų, pelenų, nuotekų dumblo, naudojimo tvarka yra numatoma tokiais teisės aktais kaip LR tręšiamųjų produktų įstatymas, tręšiamųjų produktų naudojimo reikalavimų aprašas ir kt. Šia tvarka nustatomos tręšimo normos ir laikotarpiai, įdiegtas reikalavimas rengti tręšimo planus. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, tręšiant pelenais, tręšimo planai turi būti suderinami su prižiūrinčia institucija. Organinių trąšų naudojimas yra kontroliuojamas, tad ūkininkai, viršijantys organinių trąšų naudojimo normas, gali netekti valstybės skiriamos paramos.

Teisės aktai tinkamai nereglamentuoja mineralinių trąšų naudojimo ar šių trąšų sukeliamos taršos, išskyrus išimtinius atvejus. Deklaruodami pasėlius, ūkininkai yra įpareigoti apskaityti sunaudojamas trąšas, tačiau, kaip minėta ankstesniame skyriuje, šie žurnalai nėra efektyviai kontroliuojami. Ūkiams nėra nustatytos mineralinių trąšų „lubos“ ar tręšimo laikotarpiai, nors toks reguliavimas egzistuoja organinės kilmės trąšų naudojimui.

Iš dalies prie šios problemos sprendimo buvo bandoma prisidėti rengiant LR Dirvožemio įstatymą (projektas parengtas 2017 m.), tačiau jis taip ir liko nepriimtas. Šiuo įstatymu siekta sustiprinti su dirvožemio apsauga susijusį reguliavimą bei reglamentuoti mineralinių trąšų naudojimą.

7. Dirvožemio degradacijos poveikis klimatui

Durpžemių ir dirvožemio organinę anglį kaupiančių buveinių, t. y. pievų, šlapžemių, pelkių, sausinimas ir suarimas bei ariamojoje žemėje vykstanti dirvožemio degradacija yra tiesiogiai susijusi su ŠESD išmetimais ir poveikiu klimato kaitai – šių procesų metu dirvožemio organinė anglis paverčiama atmosferiniu anglies dvideginiu. Didėjantys ŠESD išmetimai žemės ūkyje yra tiesioginė buveinių nykimo ir dirvožemio degradacijos pasekmė.

Aplinkos ministerijos duomenimis, didžiausią kiekį išmetamųjų ŠESD žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės (ŽNŽNKM) sektoriuje sudarė augalininkystės (pasėlių) sektorius – 2005 m. 1,745 mln. tonų CO₂e, o 2017 m. 2,738 mln. tonų CO₂e (57 proc. padidėjimas). Dėl anksčiau minėtų žemėnaudos pokyčių, pievų sektoriaus absorbuotų išmetamųjų ŠESD sumažėjo 54,2 proc. – nuo 1,56 mln. tonų CO2e 2005 m. iki 0,845 mln. tonų CO2e 2017 m. Dėl šlapžemėse vykstančios degradacijos ir sausinimo šio sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekis padidėjo 17,6 proc. – nuo 0,888 mln. tonų CO₂e 2005 m. iki 1,044 mln. tonų CO₂e 2017 m.

Mineralinių trąšų gamyba yra ypatingai energijai imlus sektorius. Šių trąšų gamyba ir naudojimas išskiria ŠESD. Vienas iš pagrindinių ŠESD iš žemės ūkio sektoriaus yra azoto suboksidas (N₂O), sudarantis 53 proc. viso susidariusio ŠESD kiekio žemės ūkio sektoriuje (2016 m.). Aplinkos ministerijos teigimu, dėl didėjančios mineralinių trąšų panaudojimo tendencijos nuo 2005 m. iki 2017 m. augalininkystės sektoriaus išmetamųjų ŠESD kiekis padidėjo 24,1 proc. ir 2017 m. siekė 2,4 mln. tonų CO₂e. Šis ŠESD kiekis prilygsta 11,9 proc. visų tais metais šalyje išmestų ŠESD.

8. Dirvožemio degradacijos poveikis biologinei įvairovei

Prastėjanti dirvožemio būklė tiesiogiai ir netiesiogiai veikia biologinės įvairovės būklę. Dirvožemis savaime yra ekosistema ir buveinė, kupina biologinės įvairovės. Šią įvairovę sudaro mikroorganizmai – įvairios bakterijos, grybai, augalai, jų sėklos, gyvūnai, pavyzdžiui, sliekai, skruzdėlės. Dirvožemio biologinė įvairovė yra būtina dirvožemio funkcionavimui ir ekosisteminių paslaugų teikimui, pavyzdžiui, galimybei augalams pasisavinti maistines medžiagas. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) teigia, kad iš esmės dirvožemį ir jo biologinę įvairovę alina intensyvios ūkininkavimo praktikos, t.y. arimas ir perteklinis agrochemijos (trąšų ir pesticidų) naudojimas, taip pat klimato kaita. Dėl to nuosekliai kyla problemos – didėja druskų koncentracijos, rūgštėja dirvos – kurios kelia papildomų pavojų dirvožemio biologinei įvairovei. Tad dirvožemį ir biologinę įvairovę sieja abipusis ryšys – saugodami dirvožemį, saugome biologinę įvairovę ir atvirkščiai.

Kitas svarbus veiksnys, turintis įtakos biologinei įvairovei ir dirvožemiui, yra siejamas su žemėnaudos pokyčiais. Lietuvoje, plečiantis ariamai žemei, buvo sunaikintos natūralios pievos ir ganyklos. Dėl pievų buveinių nykimo nuo 2000 m. iki 2020 m. paukščių indeksas sumažėjo beveik 49 proc.

Sprendimų dirvožemio ir biologinės įvairovės apsaugai turi būti ieškoma skirtingai ariamoje žemėje ir pievose.

9. Žemės ūkio politikos neveiksnumas

Esama žemės ūkio politika ir jos paramos mechanizmai dažnai finansuoja praktikas, dėl kurių prastėja dirvožemio būklė, teršiamas gruntinis ir paviršinis vanduo, intensyvėja klimato kaita. Todėl 2020 m. buvo paskelbtos EK Žaliojo kurso strategijos kryptis „Nuo ūkio iki stalo” ir 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija. Šiomis strategijomis numatoma inicijuoti žemės ūkio pertvarką, užtikrinant perėjimą prie tvarios maisto sistemos, ir sustabdyti biologinės įvairovės – įskaitant ir dirvožemio ekosistemų – nykimą ir degradaciją.

Pavyzdžiui, strategijoje „Nuo ūkio iki stalo“ iškelti tikslai iki 2030 m. sumažinti sunaudojamų trąšų kiekį bent 20 proc. ir bent 50 proc. sumažinti maistinių medžiagų netekimą. ES biologinės įvairovės strategijoje užsibrėžtas tikslas apsaugoti dirvožemio derlingumą, sumažinti jo eroziją ir padidinti jo organinės medžiagos kiekį. EK numato, kad turi būti atkurtas nualintas dirvožemis, apibrėžtos jo geros ekologinės būklės sąlygos ir atkūrimo tikslai, taip pat pagerinta dirvožemio kokybės stebėsena.

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginis planas bus kertinis dokumentas, kuriame bus numatytas Žaliojo kurso pertvarkos įgyvendinimas. 2020 m. gruodžio 18 d. EK pateikė rekomendacijas dėl Lietuvos bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) strateginio plano. Šiose rekomendacijose Lietuva yra raginama skirti didesnį dėmesį ES žaliojo kurso įgyvendinimui, ir tam, kad būtų pasiekti aplinkos ir klimato tikslai.

EK pastebi, kad dirvožemio apsauga ir atsparaus, adaptyvaus ūkininkavimo plėtojimas yra svarbūs prisitaikant prie klimato kaitos, todėl Lietuva yra raginama taikyti praktikas, kuriomis gerinama dirvožemio būklė ir didinamas organinės anglies kiekis, gerinamas dirvožemio gebėjimas išlaikyti vandenį. EK ragina Lietuvą tinkamai valdyti pievas, atkurti dirvos drėgnumą ir nusausintus durpynus, taikyti įvairesnes sėjomainas.

Dėl mineralinių trąšų poveikio aplinkai, EK skatina Lietuvą gerinti maisto medžiagų valdymą, mažinti jų poveikį gamtos ištekliams, atsižvelgiant į strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ambicijas. Taip Lietuva yra raginama numatyti tinkamas paskatas ekologinio ūkininkavimo plėtrai.

Atkreiptas dėmesys, kad Lietuvos žemės ūkis priklauso nuo gana riboto pasėlių skaičiaus, todėl ragina Lietuvą įvairinti žemės ūkio rinkas, gaminti didesnės pridėtinės vertės produktus.

EK taip pat identifikavo problemą, kad Lietuvoje žemės ūkio mokyme dalyvaujančių suaugusiųjų yra nedaug ir įgūdžių ugdymo sistemą apskritai reikia tobulinti. Lietuva yra raginama puoselėti žemės ūkio žinias ir dalijimąsi jomis, inovacijas ir skaitmeninimą bei užtikrinti jų praktinį taikymą, kad būtų galima pereiti prie tvaresnės gamybos.