Sprendimai
1. Žemės ūkio politika ir rėmimo sistema turi būti pertvarkyta, kad parama skatintų dirvožemį, aplinką ir klimatą tausojantį ūkininkavimą
Problema: politiniai sprendimai ir žemės ūkiui skirta parama turi didelę įtaką ūkininkų sprendimams, o pastarieji daro įtaką aplinkos būklei. Dabartiniame žemės ūkyje vyrauja netvarios ūkininkavimo tendencijos, nes dirvožemio, biologinės įvairovės ir kitų gamtinių išteklių būklė nuosekliai prastėja. Netvarios ūkininkavimo praktikos yra formuojamos dabartinės žemės ūkio rėmimo sistemos, lemiančios netausų išteklių naudojimą. Taip pat dėl netaikomo „teršėjas moka“ principo, taršūs ūkiai yra konkurencingesni už tvarius ūkius, nes nėra atsakingi už taršą ir neigiamą poveikį aplinkai.
Sprendimai:
Žemės ūkio politika turi būti pertvarkoma, sudarant planą perėjimui prie tausojančio, žiedinės ekonomikos principais paremto ūkininkavimo. Su žemės ūkio sektoriumi susiję strateginio planavimo dokumentai turi programuoti perėjimą prie tausojančio ūkininkavimo.
Per viešąją paramą turi būti užtikrinamas „teršėjas moka“ principo įgyvendinimas, o aplinkosauginių priemonių įgyvendinimas turi tapti konkurencingesnis, finansiškai patrauklesnis nei taršus ūkininkavimas. Tai reiškia, kad taršios praktikos, pvz., mineralinių trąšų naudojimas, turi būti apmokestinamos.
Aplinką tausojantiems ūkininkams turi būti deramai atlyginama už jų valstybei ir visuomenei sukuriamas paslaugas – gamtinės aplinkos ir dirvožemio apsaugą, klimato kaitos pasekmių švelninimą ir organinės anglies kaupimą.
Ūkininkams skirta parama turi būti susieta su pasiektais aplinkosauginiais rezultatais, kurie stebimi pasitelkiant aplinkos būklės kaitą nustatančius rodiklius, pvz., dirvožemio būklės rodiklį.
2. Gamtinės buveinės turi būti apsaugotos ir atkuriamos, ypač erozijai jautriose vietovėse
Problema: pievų skaičius Lietuvoje yra dramatiškai sumažėjęs. Taip pat ariami organiniai dirvožemiai. Erozijai jautriose teritorijose, pavyzdžiui, nenašiose, nederlingose žemėse, kalvotose vietovėse, kompensacine parama skatinama plėsti ariamą žemę ir taikyti intensyvaus ūkininkavimo praktikas. Tokia kompensacinė parama dirbtinai skatina plėsti arimus tose vietovėse, kuriose taip ūkininkauti nėra pelninga, sukeliant daugybę aplinkosauginių problemų – dirvožemio eroziją, maistinių medžiagų išsiplovimą, taip pat kritiškai sumažinamas buveinių ir biologinės įvairovės lygis.
Sprendimai:
Visos šalyje esamos natūralios pievos bei ganyklos ir kiti organine anglimi turtingi dirvožemiai turi būti apsaugoti nuo suarimo.
Durpžemiuose turi būti nedelsiant sustabdyta ariamoji žemdirbystė, neturi būti atnaujinamos melioracijos sistemos.
Turi būti skatinama ūkininkavimo pobūdžio (pvz., gyvulininkystės, žemdirbystės) diferenciacija atsižvelgiant į esamas gamtines sąlygas (žr. pav. žemiau).
Nenašiuose, erozijai jautriuose dirvožemiuose turi būti skatinamas tausojantis, aukštos gamtinės vertės ūkininkavimas, saugomos ir atkuriamos gamtinės buveinės ir biologinė įvairovė, užtikrinama gera visų šių buveinių apsauga. Todėl šiose dirvižemiuose neturi būti skatinamas arimas, o ūkininkams, užsiimantiems arimine žemdirbyste, neturi būti skiriama kompensacinė parama už ūkininkavimą nepalankiose ūkininkauti teritorijose.
Erozijai (ir nitratų taršai) jautriose vietovėse prioritetas turėtų būti suteiktas natūralių pievų ir ganyklų atkūrimui bei su šiomis pievomis susietų veiklų plėtojimui. Atkuriant natūralias pievas ir ganyklas turi būti įsėjami specialūs žydinčių augalų mišiniai, taip skatinant didelę augalų įvairovę.
Erozijai jautriose teritorijose vykdoma žemdirbystė gali būti vykdoma tik taikant beariminės žemdirbystės technologijas arba auginant daugiamečius augalus, pvz., medingus augalus.
Siūlome diferencijuoti ūkininkavimo pobūdį atsižvelgiant į vyraujančias gamtines sąlygas. Parengė dr. Jonas Volungevičius ir dr. Ričardas Skorupskas. Šaltinis: žurnalas „Mano Ūkis“, 2021/02 ir Lietuvos Respublikos Bendrojo plano koncepcija.
3. Ariamojoje žemėje turi būti skatinamos tvaraus ūkininkavimo praktikos
Problema: intensyviai ūkininkaujamoje ariamoje žemėje yra naudojami dideli kiekiai trąšų, dažnai – sunki žemės dirbimo technika, dėl kurių kenčia dirvožemio, vandenų kokybė, biologinė įvairovė, didėja ŠESD išmetimai. Dažnai ūkininkaujama siekiant užauginti maksimalų derlių, neatsižvelgiant į poveikį dirvožemiui ir kitiems gamtiniams ištekliams bei į ilgalaikio pelno siekimą.
Sprendimai:
Turi būti griežtinami minimalūs aplinkosauginiai reikalavimai paramą gaunantiems ūkininkams – taikoma sėjomaina, dirvožemis visus metus uždengiamas žaliąja paklote, bent 10 proc. žemės ūkio paskirties žemės paliekama biologinę įvairovę turtinančio kraštovaizdžio elementams bei steigiamos apsauginės vandenų juostos.
Tarpiniai pasėliai turi būti auginami plačiu mastu, ypač nitratų taršai jautriuose upių baseinų rajonuose.
Turi būti skatinamas beariminės žemdirbystės praktikų taikymas plačiu mastu.
Ekologinis ūkininkavimas turi būti plėtojamas reikšmingu mastu, siekiant, kad 2030 m. ekologiniai ūkiai sudarytų 25 proc. visų ūkių.
Turi būti skatinamas mineralinių trąšų keitimas organinės kilmės trąšomis arba maistinių medžiagų didinimas per sėjomainą.
4. Mineralinių trąšų naudojimas turi būti reguliuojamas ir nuosekliai keičiamas organinėmis trąšomis
Problema: šiuo metu nėra sistemingos, skaitmeninės, ūkio lygmeniu vykdomos ir nacionaliniu lygmeniu kontroliuojamos mineralinių trąšų naudojimo apskaitos. Dėl to sudėtinga priimti tinkamus sprendimus, susijusius su šių trąšų naudojimu. Tuo pačiu metu, Aplinkos apsaugos agentūros analizės rodo, kad dėl mineralinių trąšų perteklinio naudojimo didėja neigiamas poveikis aplinkai ir ypač gruntinių bei paviršinių vandens telkinių būklei.
Sprendimai:
Reikainga nacionalinė skaitmeninė mineralinių trąšų apskaitos sistema, kurioje ūkininkai galėtų deklaruoti įsigytus tręšimo produktus ir jų panaudojimą.
Turi būti reglamentuotos mineralinių trąšų naudojimo „lubos“ bei tręšimo laikotarpiai. „Lubos“ turi būti griežtesnės nitratų taršai jautriose teritorijose.
Ūkininkai turi rengti skaitmeninius tręšimo mineralinėmis trąšomis planus, kurie padėtų jiems efektyviau valdyti ūkį ir tausoti gamtinius išteklius. Tręšimo planai turi būti rengiami remiantis ūkyje vykdomais dirvožemio tyrimais, užtikrinant neutralų poveikį vandenims ir dirvožemiui.
Turi būti skatinamas mineralinių trąšų keitimas organinės kilmės trąšomis (kompostu, perpuvusiu mėšlu, anaerobiniu raugu), kurios praturtintų dirvožemį organine anglimi.
Turi būti siekiama maksimaliai pareiti prie organinės kilmės tręšiamųjų produktų ir reikiamų maistinių medžiagų gausinimo per sėjomainą.
5. Dirvožemio būklė turi būti nuosekliai vertinama, stebima ir kontroliuojama lauko lygmenyje
Problema: šiuo metu nėra nuosekliai renkami duomenys apie bendrą dirvožemio ekologinę būklę ir sveikatą lauko lygmenyje. Nacionaliniu mastu renkami duomenys yra nereprezentatyvūs, neparodo esamos situacijos ir pokyčio ūkio lygmenyje, ariamoje žemėje taikomų praktikų ir priemonių poveikio dirvožemiui, įskaitant ir efektyvumo jį tausojant, taip pat neįpareigoja dirvožemio naudotojo atsakingai ir tausojančiai naudoti išteklius. Apskritai yra stebima dirvožemio būklės prastėjimo tendencija dėl mažėjančios organinės anglies kiekio. Trūksta dirvožemio apsaugą reglamentuojančio įstatymo.
Sprendimai:
Bendradarbiaujant su moklsininkais, turi būti nustatytas rodiklis, kuris parodytų bendrą dirvožemio sveikatos būklę. Šio rodiklio matavimai turi būti atliekami pagal standartizuotą metodiką, o rodmenys turi būti renkami vieningoje skaitmeninėje duomenų bazėje.
Turi būti užtikrinta efektyvi dirvožemio būklės kontrolė (auditas) lauko lygmenyje.
Remiantis šiuo rodikliu, turi būti vertinamas ūkininkavimo praktikų poveikis dirvožemio būklei.
Dirvožemio apsauga ir tausus šio ištekliaus naudojimas turi būti reglamentuojamas Dirvožemio įstatymu.
6. Ūkininkų švietimo sistema turi būti gerinama, didinant ūkininkų žinių apie tausojamąjį ūkininkavimą įsisavinimą
Problema: žinių trūkumas apie tausojamąjį ūkininkavimą, jo naudą yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl ūkininkai renkasi dirvožemio netausojančias ūkininkavimo praktikas. Dažnai informacija apie tokį ūkininkavimą yra pateikiama nepatraukliai, nesuprantamai arba išvis nėra pateikiama. Ūkininkai, nesuprasdami tausojamojo ūkininkavimo naudos ūkiui ir gamtai, nenorės taikyti šių priemonių savo ūkiuose, jausis, kad aplinkosauginiai reikalavimai ir rekomendacijos jiems yra primetami. Be efektyvaus švietimo labai sudėtinga įgyvendinti priemones, susijusias su dirvožemio būklės stebėjimu, tręšimo planavimu ir kt.
Sprendimai:
Turi būti skatinamas ūkininkų aplinkosauginis sąmoningumas.
Ūkininkai turi būti informuoti apie aplinkosaugos naudą ūkiui ir gamtai, taip pat turi būti ugdomas jų pasitikėjimas mokslu.
Ūkininkai turi suvokti dirvodaros pagrindus, dirvožemio duomenų rodmenis, mokėti juos naudoti planuodami tręšimą, sėjomainą, tausojančio ūkininkavimo priemones.
Turi būti skatinamas mokslininkų ir ūkininkų tarpusavio bendradarbiavimas.